Penki geri imperatoriai

Penki geri imperatoriai arba įsūnyti imperatoriai – penki paeiliui Romą valdę Nervų–Antoninų dinastijos imperatoriai (96–180 m): Nerva, Trajanas, Adrianas, Antonijus Pijus ir Markas Aurelijus.^[1] Jie žinomi dėl nuosaikios politikos lyginant su prieš ir po jų valdžiusiais tironiškesniais imperatoriais. Jų valdymas buvo imperijos klestėjimo viršūnė per Pax Romana.

Penkių gerų imperatorių laikotarpis išsiskyrė taikiu valdžios perėmimu. Kiekvienas imperatorius pasirinkdavo įsūnyti gerai atrinktą, kompetentingą įpėdinį, kuris sudarydavo lygiaverčius ryšius kaip giminaitis ir taip praktiškai paremdavo dinastijos principą, išvengdamas politinės maišaties, lydėjusios naujo imperatoriaus atsiradimą prieš ir po to laikotarpio. Tačiau Markas Aurelijus įpėdiniu įvardijo savo sūnų Komodą, kuris paprastai nėra laikomas geru imperatoriumi. Daugelis istorikų (ypač E. Gibonas) tai laiko Romos nuosmukio pradžia.

1. ↑ McKay, John P.; Hill, Bennett D.; Buckler, John; Ebrey, Patricia B.; & Beck, Roger B. (2007). A History of World Societies (7th ed.). Boston: Houghton Mifflin Company, v–vi. ISBN 978-0-618-61093-8.