Linksnis

Šis straipsnis apie gramatinę kategoriją. Apie šios gramatinės kategorijos taikymą lietuvių kalboje skaitykite straipsnyje linksniavimas lietuvių kalboje.

Linksnis – kalbos dalių galūnių kaitymas, kurį sąlygoja tam tikros kalbai būdingos gramatinės funkcijos sakinyje.^[1] Kai kuriais atvejais linksniai ilgainiui supanašėja, šis fenomenas vadinamas sinkretizmu.^[2]

Tokios kalbos, kaip lotynų, tamilų, suomių, rusų ar vokiečių pasižymi išplėstinėmis linksnių sistemomis, kurioms būdingas daiktavardžių, įvardžių, būdvardžių sakinyje linksniavimas. Linksnių skaičius gali būti labai įvairus: persų kalba turi du linksnius, dabartinė anglų kalba teturi tris linksnius, senovėje turėjo penkis. Torlakų bei arabų kalbos šiuo metu turi tris linksnius; vokiečių, airių, islandų, modernioji graikų – keturis; rumunų bei senovės graikų – penkis; bengalų, lotynų, rusų, slovakų, slovėnų, ir turkų – šešis; armėnų, čekų, sakartvelų, lenkų, serbų, kroatų, ukrainiečių – septynis; mongolų, sanksrito, tamilų, grenlandų – aštuonis; asamų – dešimt; baskų – trylika; estų – keturiolika; suomių – penkiolika; vengrų – aštuoniolika; vepsų kalba – dvidešimt keturis; cezų – šešiasdešimt keturis linksnius. Šiuo metu bendrinės latvių bei lietuvių kalbos turi septynis linksnius, tačiau anksčiau senoji lietuvių turėjo dešimt linksnių.

1. ↑ Frede, Michael (1994). „The Stoic Notion of a Grammatical Case“. Bulletin of the Institute of Classical Studies. 39: 12, 13–24. doi:10.1111/j.2041-5370.1994.tb00449.x. JSTOR 43646836.
2. ↑ Clackson, James (2007). Indo-European linguistics: an introduction. Cambridge University Press. ISBN 9781139467346.