Iaido (jap. 居合道) – japonų fechtavimo menas, pasižymintis reakcija ir greičiu, pradėjęs vystytis XVI amžiuje. Pagrindinis Iaido bruožas – greitas kardo ištraukimas iš dėklo ir staigios atakos sudavimas, iškart po to įdedant kardą atgal. Šis menas dažnai yra maišomas su kendo, tačiau kendo kovos mene nėra naudojamas dėklas bei yra treniruojamasi poroje, o šiame – didelė durklo dėklo reikšmė bei treniruojamasi po vieną. Svarbiausi šio kovos meno aspektai yra staigūs judesiai kardu, tačiau jie turi būti gerai apgalvoti. Iaido nėra laikomas sportu, tai labiau senas tradicinis menas paremtas unikaliu minčių, kūno ir sielos vystymusi. Sakoma, jog kardas yra kaip protas, tad jei mintys yra geros, žmogus susikaupęs tai ir kardas bus valdomas teisingai, tačiau jei mintys blogos, kardas negali būti valdomas teisingai.[1] Iaido technika reikalauja stiprios bei ramios valios, ypatingos koncentracijos, įgūdžių.[2] Kiekvienas rankų, kojų ar kūno judesys turi būti nukreiptas į varžovo puolimą, tačiau labai svarbu yra griežtai laikytis disciplinos. Iaido gali praktikuoti bet kurio amžiaus vyrai ir moterys. Šis kovos menas yra paremtas kata (kovos technikų seka).
Iaido pagrindinė technika susideda iš 4 dalių: nukicuke – kardo ištraukimas, kiricuke – nužudymas vienu smūgiu, čiburi – nuvalyti kraują nuo kardo ašmenų ir noto – durklo grąžinimas atgal į dėklą. Šį kovos būdą dažniausiai praktikuoja vyresnės kartos žmonės, tokiu būdų jie nori įtraukti šiek tiek istorijos į savo kasdienį gyvenimą.[3]Iaido menu domisi įvairių profesijų žmonės, nes čia ne kaip kituose sportuose, maža traumų bei nubrozdinimų tikimybė.