Homeras

Homeras (gr. Ὅμηρος) – pirmasis senovės graikų ir Europos poetas.^[1] Išmintingas, senas, aklas dainius – tokį jo paveikslą buvo susikūrę Antikos žmonės ir perdavė jį vėlesnėms kartoms.

Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o vėliau ir visos žmonijos poetu. Antikoje šis vardas buvo tariamas su didele pagarba, nes Homerą laikytas ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju, filosofu, prie jo vardo net pridėdavo epitetą „dieviškasis“. Tobulu epinės kūrybos pavyzdžiu Homero poemas laikė Aristotelis.

Žymusis Homero biustas buvo sukurtas Aleksandrijoje. Nuo Homero mirties buvo praėję 600–700 metų. Suprantama, kad skulptorius didžiojo poeto nebuvo matęs ir nežinojo, kaip jis iš tikrųjų atrodė. Tačiau kodėl jis nusprendė, kad Homeras buvo aklas? Kaip neregys poetas galėjo sukurti didingus literatūros kūrinius, kuriuose skaitytoją žavi tokia spalvinga vaizdinių paletė? Iš „Iliados“ ir „Odisėjos“ puslapių taip ir trykšta spalvų gausa: juodų antakių Dzeusas, šviesiaakė Atėnė, šviesiaplaukis karalius Menelajas, rudaplaukis karys Achilas, juodaakė gražuolė Briseidė ir t. t. Stebina ir metalų spalvos apibūdinimas: alavas – baltas, varis – rausvas, geležis – žila. Tai puikūs poetiniai palyginimai. Norint sukurti tokius palyginimus, pastebėti detales, reikalingas geras regėjimas. Žurnale „Наука и жизнь“ rašoma, kad Homero poemos liudija, jog pirmasis pasaulio poetas buvo daug pastabesnis už mus visus. Jo regėjimas turėjo būti tikrai puikus.^[2]

Atsiradus filologijos mokslui (III–II a. pr. m. e.), Zenodotas Efesietis, Aristarchas Samotrakietis, Aristofanas Bizantietis ir kiti leido Homero veikalų komentarus, aiškindami realijas, pasenusius žodžius, mitologijos dalykus, taisydami dėl daugybės perrašinėjimų atsiradusias klaidas, nurodinėdami kai kuriuos nuoseklumus. Pagal graikų abėcėlės raidžių skaičių kiekvieną poemą jie suskirstė į dvidešimt keturias giesmes. Tuomet ir vėliau pasirodė alegorinių Homero aiškinimų (Kratesas – II a. pr. m. e.; Porfirijas – III m. e. a.), bet visi minėti darbai neneigė nei Homero buvimo, nei jo autorystės. Šiokių tokių abejonių dėl abiejų poemų priklausymo Homerui buvo pareiškę gramatikai Ksenonas (III–II a. pr. m. e.) ir Helanikas (III a. pr. m. e.), bet jų teiginius specialiu veikalu atrėmė Aristarchas.^[3]

Homeras sukūrė du epus: „Iliadą“ ir „Odisėją“, kurie yra svarbūs senovės graikų mitologijos šaltiniai. XVIII amžiuje suabejota jo autoryste, poemų vieningumu ir net poeto egzistavimu. Taip atsirado vadinamasis „Homero klausimas“. Vėliau būta įvairių nuomonių. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais dauguma tyrinėtojų buvo įsitikinę, jog abi poemos sukurtos to paties autoriaus pagal vieningą planą, o kai kurie mano, kad poemos užrašytos paties Homero, kad jos nėra sakytinės kūrybos rezultatas. Jokių žinių apie Homero gyvenimą neišliko. Manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. m. e.

1. ↑ Dalia Dilytė. Homeras (Homēros). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 631-632 psl.
2. ↑ http://www.rasyk.lt/rasytojai/homeras.html
3. ↑ Antikinė literatūra. Dalia Dilytė, Vilniaus universiteto leidykla 2005.