Faraonas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Faraonas – Senovės Egipto valdovo titulas, naudotas ikikrikščioniškoje ir ikimusulmoniškoje epochoje.

Terminas hieroglifais
pr-Aa per-ao
„Didieji namai“
Graikų k.	Pharao

Manoma, kad žodis faraonas kilo iš egip. Per’ao 'Didieji namai'. Graikai egiptiečių „Per’ao“ ėmė tarti „Pharao“. 12 dinastijos pabaigoje ir vėliau linkint sveikatos sakyta: „Tegu jis gyvena klestėdamas ir būna sveikas“ prie šių žodžių buvo pridedama kreipinys „Didieji namai“ nors dar tais laikais jis tereiškė tik rūmus ar kiemą. Ankstyviausias žinomas pavyzdys, kur šis titulas iš tiesų reiškė valdovą, yra Amenchotepo IV laiškas, kuris yra adresuotas: „Faraone, tegu jo didenybė gyvena klestėdamas ir būna sveikas.“ Nuo 19 dinastijos ir vėliau šis terminas naudotas retkarčiais tik kaip „jo didenybė“.

Pagal senovės egiptiečių tikėjimą, faraonas buvo laikomas Saulės dievo Horo sūnumi ir vesdavo tik dieviškos kilmės žmogų (beveik visada savo seseris). Senojoje ir Vidurinėje karalystėje faraonai buvo garbinami kaip dievai, o nuo Naujosios karalystės laikų jų galia ir prestižas ėmė tirpti, galiausiai jie imti laikyti tik valdančiais šalį asmenimis.

Paskutinis tikras faraonas buvo Psametichas III (526–525). Po jo valdę Persijos bei Makedonijos valdovai titulą „faraonas“ naudodavo tik kaip simbolinį galios demonstravimą.