Biheviorizmas

Biheviorizmas (iš angl. behavior 'elgesys') – psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę. Atsirado XX a. pradžioje, kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais. Pradininkas – John B. Watson, gana nemažai darbų, artimų biheviorizmui, padarė rusų mokslininkas Ivanas Pavlovas.

Iš kitų psichologijos teorijų biheviorizmas išsiskiria nenoru naudoti indukcinius metodus teorijos kūrime, bihevioristinių teorijų atstovai teigia, kad vienintelis dalykas, kurį verta tirti – tai žmogaus elgsena, tuo tarpu daryti prielaidas apie giluminius psichikos procesus negalima. Kai tik įmanoma, biheviorizmas nebando aiškinti žmonių elgesio mąstymu ir pan. Maždaug iki XX a. vidurio dauguma bihevioristų (B. F. Skinner darbai) neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais. B. F. Skinner ir kiti radikalaus biheviorizmo atstovai netgi bandė teigti, kad kalba – tai ne kas kita, kaip tam tikras įgytų refleksų rinkinys. Pastaroji teorija išprovokavo Noam Chomsky darbus, kuriuose faktiškai buvo remiamasi įvykdytais bihevioristiniais tyrimais, paneigiant pagrindinius B.F Skinner teiginius bei įrodant kalbos, kaip mąstymo ir proto dalies aktualumą bei faktais pagrindžiant įgimtus žmonių kalbinius sugebėjimus (Generatyvinė gramatika).

Nepaisant kraštutinai teoriją ribojančio požiūrio, bihevioristų darbai padarė didžiulę įtaką kitoms psichologijos sritims, kadangi sukūrė efektyvias psichikos tyrimo metodikas, paaiškino ir aprašė dalį svarbiausių mąstymo ir nervų sistemos reiškinių. Iš esmės, bihevioristų pripažinti psichikos reiškiniai gali būti laikomi neginčytinais, nes, atmesdami visas bent kiek neaiškias teorijas, bihevioristai užtikrina psichologijos faktų patikimumą.