Baltai

Baltai, aisčiai – šiaurės rytų Europos gentys, kalbėjusios indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės. Iki šių laikų iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos.^[1]

„Baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (G. H. F. Nesselmann) 1845 m. knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“^[2] ir jį vartojo šalia Baltijos jūros esančiai giminiškų kalbų grupei pavadinti.

Politiniame kontekste, ypač Vakaruose, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. lietuviai, latviai ir viena finų grupės kalbų kalbantys estai. Dar viena žodžio baltai reikšmė yra „Baltijos vokiečiai“ (Deutsch-Balten).

1. ↑ Rimutė Rimantienė. Baltai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
2. ↑ Zigmas Zinkevičius. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, 2014. ISBN 978-5-420-01724-1. P.10.